Literatūra

Literatūra > Antika

Ezopas

Nėra aišku, ar garsusis pasakėčių meistras Ezopas (Αἴσωπος, apie 620–564 m. pr. Kr.) iš tiesų gyveno. Jei taip, tai kas ir koks jis buvęs, iki šiol yra atviras klausimas. Vis dėlto, jeigu iš tiesų gyveno, vargiai rastume geresnį pasakėčių kūrėją. Anot pačių graikų, Ezopas – tai vienas iš septynių išminčių (ar jų rato žmogus), pasakotojas, drąsiai sekęs pasakėčias tautos susirinkimams ir karaliams, vargšams ir turtingiems, o gal iš Frygijos kilęs kažkokio filosofo Ksanto vergas, pasirodęs turįs gerokai daugiau išminties nei jo šeimininkas ir galų gale buvęs paleistas į laisvę. Viduramžiais plito versija, esą Ezopas – tai juodaodis iš Etiopijos.
Pasakėčių meistro varžovu galėtų būti nebent pirmaisiais Romos imperijos metais kūręs didžiausias romėnų pasakėčių rašytojas Faidras, iš Makedonijos kilęs graikas, buvęs vergas atleistinis, gerai mokėjęs lotynų kalbą. Faidro pasakėčių rinkinį sudaro penkios knygos, kuriose, perimant dažną Ezopo siužetą, eiliuotai pašiepiamos ano meto ydos ir žmonių silpnybės. O Graikijoje nuo VI a. pr. Kr. pasakėčia ir Ezopas – du neatsiejami dalykai, tarsi sinonimai: jei jau pasakėčia, tai būtinai „ezopinė“, ir visai nesvarbu, kas iš tiesų ją parašė. Taigi „Ezopo pasakėčia“ veikiau buvo ne nuoroda į autorystę, bet į žanrą. Ir pirmasis, ėmęs rašyti nebe „Ezopo“, o savo paties pasakėčias, buvo jau minėtas romėnų autorius Faidras.
Graikai niekuomet neabejojo Ezopo – taip pat ir Homero – kaip autoriaus tikrumu. Antikos šaltiniuose galima rasti labai trumpų užuominų apie jo gyvenimą, pvz., Aristotelio, Herodoto tekstuose sakoma, kad jis kilęs iš vietovės Trakijoje, Juodosios jūros pakrantėje, kur vėliau įsikūrė Mesembrijos polis; Faidras jį kildina iš Mažosios Azijos, Frygijos (dab. Turkija), o helenistinis poetas Kalimachas vadina jį „Ezopu iš Sardų“, iš kitos Mažosios Azijos srities Lydijos sostinės. Pasak Plutarcho, Ezopas atvykęs į Delfus kaip Lidijos karaliaus Kroiso pasiuntinys, tačiau jis sugebėjo taip įžeisti delfiečius, kad, apkaltintas vagyste iš šventyklos, buvo pasmerktas mirti ir, vykdant mirties bausmę, nustumtas nuo uolos.
Nėra likę nė vieno paties pasakėtininko parašyto kūrinio ar pasakėčių rinkinio. Manoma, kad Ezopas jų neužrašinėjo, pasakėčios sklido iš lūpų į lūpas, todėl aptinkama daugybė to paties pasakojimo variantų. Ezopo tekstų rinkinį, kurį apie 300 m. pr. Kr. surinko ir užrašė Atėnų oratorius Demetrijus Falerietis, sudaro ilgus šimtmečius sakytinėje tradicijoje vyravę, iš skirtingų kalbų versti kūriniai. Vėliau Ezopo pasakėčių rinkinys perrašytas daugybę kartų, atskiri rinkiniai skyrėsi sudėtimi ir žodynu: dažnas perrašinėtojas jautė „autorystės“ trūkumą ir savaip taisė, redagavo tekstus. II a. iš daugybės skirtingų rinkinių buvo sudarytas vadinamasis pagrindinis Ezopo pasakėčių rinkinys, parašytas pirmųjų mūsų eros amžių šnekamąja graikų kalba, dar vadinama koinē.
Su Ezopo pasakėčiomis siejamas svarbus kalbėjimo būdas – ezopinė kalba. Pvz., lietuvių literatūros kritikai ir rašytojai ezopinės kalbos sąvoką dažnai pasitelkia kalbėdami apie sovietmečio literatūrą. Ezopo kalba suprantama kaip alegorijos atmaina, perkeltinių prasmių stilistika, metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis užšifruojanti priešingas esamam (sovietiniam) režimui idėjas, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, kurio paslėptos reikšmės aiškios visuomenei ir neįkandamos cenzūrai. VIII–VI a. pr. Kr. Graikijoje taip pat klostėsi ezopinei kalbai palanki politinė situacija – virė aršios kilmingų aristokratų ir demokratiškai nusiteikusių visuomenės sluoksnių kovos, neretai peraugdavusios į tironiją. Pasakėčia tapo būdu skleisti idėjas, kurias pavojinga išsakyti tiesiai, užslėptu demokratinės dvasios kupinu kalbėjimu. Perėjus prie demokratinės santvarkos, baigėsi ir „Ezopo“ kūryba, o ezopinis kalbėjimo būdas pasidarė nebeaktualus.
Vėlesniais laikais kažko panašaus į pasakėčios užuomazgas pasitaikė graikų poetų, rašytojų, filosofų kūryboje. Pasakėčių užuomazgų yra jau VII a. pr. Kr. rašiusio epiko Hesiodo Darbuose ir dienose, V a. pr. Kr. graikų istoriko Herodoto ar tragikų Sofoklio, Euripido kūryboje, pasakėčios mėgstamos ir filosofų. Dažnoje mokykloje jos laikytos puikia mokymo priemone: skaitydami pasakėčias, vaikai mokėsi gramatikos, argumentacijos meno ir gyvenimo išminties. Tačiau bene palankiausiais pasakėčiai žanras – komedija, jas panaudoja komedijų meistras Aristofanas.
Daugelio Ezopo pasakėčių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai, negyvi daiktai, kurie kalba, sprendžia įvairius klausimus ir įgyja daugybę tik žmonėms būdingų savybių. Pasakėčios – nedideli kūrinėliai, visuomet pasibaigiantys trumpute netikėta išvada, moralu, kuris apibendrina ir pateikia pagrindinę pasakėčios idėją. Išvada paprastai rašoma naudojant labai panašią formulę, kuri prasideda žodžiais: „Pasakėčia rodo, kad...“, „Taip atsitinka ir...“, „O aš nelaimingas (-a)!“ ir pan. Pasakėčiose pasikartoja svarbiausios temos: pasaulyje pilna blogio, siautėja permainingas likimas, lengva pasiduoti apgaulingai regimybei ar pražūtingoms aistroms. Atitinkamai ir pasakėčių išvados siūlo „gyvenimo kelius“: pasitikėti verta tik pačiu savimi, savo darbais, dera atsisakyti ir vengti kenksmingų aistrų, reikia būti apdairiam renkantis draugus, jausti jiems dėkingumą ir palankumą, tačiau to paties iš jų geriau nesitikėti, o sulaukus džiaugtis, reikia mokytis iš savo ir kitų klaidų, o užklupus nelaimei, guostis bent tuo, kad ji gali ištikti bet kurį.
Pasakėčia Graikijoje buvo pusiau žodinės kūrybos žanras, o literatūroje aptinkamos ezopinės pasakėčios dažniausiai būdavo ne savarankiški kūrinėliai, bet intarpai kito žanro kūrinyje. Jos veikdavo kaip pavyzdys, netiesiogiai siūlomo elgesio modelis. Panašiai įterpiamos ir Romos kūrėjų darbuose, pavyzdžiui, Horacijaus poezijoje. Tad iki romėnų pasakėtininko Faidro laikų pasakėčia buvo ne savarankiškas kūrinys, bet kito kūrinio dalis. Nuo Faidro laikų pasakėčia tampa savarankiška, ima dominuoti filosofinė mintis, o ne vaizdingas pasakojimas. Paties Faidro pasakojimas aiškus, be šalutinių motyvų ir detalių, trumpas, su logiška pabaiga, stilius sausas, be puošmenų. Nauja tai, kad moralą sako istoriniai bei legendiniai asmenys: Sokratas, Ezopas (tai nebūdinga Ezopo pasakėčioms).
Tačiau Faidras nebuvo vienintelis Ezopo pasekėjas per paskutinius 2500 m. Ezopui skirtas ne vienas dailės kūrinys, jis tapo daugybės knygų, filmų, pjesių, net televizijos programų veikėju. Ezopo pasakėčios daugybę kartų verstos ir į lietuvių kalbą: XVII a. to ėmėsi Jonas Šulcas, po šimtmečio – Liudvikas Rėza ir Simonas Daukantas. Pasakėčios verstos ir tarpukariu Niujorke gyvenusio žymaus kultūros veikėjo Karolio Račkausko-Vairo, ir XX a. pabaigoje klasikinės filologijos profesoriaus Leono Valkūno.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Ezopas

Ar žinote, kad...